Gytis Valatka, žurnalas „Miesto IQ“, 2009-06
„Spički“ nėra iš tų grupių, kurios atsiranda tarsi iš niekur, įsiveržia į muzikos aukštumas ir išleidusios pirmąjį singlą užkariauja radijo stočių eterį. Jie eina lėtai, bet užtikrintai. Ir atrodo, kad nežada sustoti.
Septynioliktus metus skaičiuojantis kolektyvas šiemet, balandį pristatė jau šeštąjį albumą pavadinimu „Poslednij“. Tačiau tai nėra paskutinis jų darbas. „Daugiau nebus, bet bus kažkas kita“, – portalui ore.lt apie šį albumą prasitarė grupės būgnininkas. Ir taip nuolat. Niekada nežinai, ko iš jų laukti.
Jau po pirmųjų grupės studijinių darbų išleidimo manyta, kad grupei tėvynėje bus išties nelengva. Radijo stotys atsisakė groti tuo metu perspektyvios grupės muziką. Mat rusiška muzika – blogo skonio ženklas. Tačiau tuomet jie užgrojo dar griausmingiau ir rado savo vietą tarp alternatyviosios muzikos atlikėjų. Dar po keleto metų „degtukai“ sulaukė pasisekimo užsienyje. Tuomet prasidėję kasmetiniai turai po Lenkiją, Estiją, Latviją, Vokietiją, o vėliau ir Rusiją nesiliauja ir šiol. Panašu, kad Lietuvoje kai kuriuos kelius uždaranti rusų kalba užsienyje jiems atveria naujų galimybių.
Priskirti „Spički” vienai ar kitai muzikinei srovei labai sudėtinga. Juolab kad ir patys nariai vengia klijuoti sau etiketę. Muzikiniai sąskambiai kinta kiekviename albume, o po ilgesnės pertraukos nuėjus į koncertą dažnai galima išgirsti šį tą nauja. Kažkada jie buvo įvardyti kaip atlikėjai, grojantys „folk core su ska elementais“. Vis dėlto bene tiksliausiai „Spički“ grojimo stilių apibūdina pats grupės pavadinimas. Nuo pirmųjų akordų įsižiebianti energija nepaleidžia iki pat koncerto ar įrašo pabaigos. Tokie jie vaizduojami ir nuotraukose – pusnuogiai, žliaugiantys prakaitu ir visą save atiduodantys publikai.
Savitumo į bendrą skambesį įneša dainuojantis būgnininkas Slava (Viačeslavas Aleksejevas). Vokalo partijomis jis dalijasi su Ivanu Šuškevičiumi (vokalas, akordeonas). Siekiant suteikti daugiau laisvės ir oro Slavai, grupėje atsirado ir antrasis būgnų komplektas. Jais muša Konstantinas Ameliuškinas. Bosine gitara groja Andrejus Mokšinas, soline gitara Miroslavas Gerasimovičius.
Manytina, kad grupės ilgaamžiškumo priežastis ir akstinas kurti nėra susijęs su noru uždirbti. Pirmiausia tai malonumas kurti ir dalytis. Dalytis su tais, kurie koncertų metu dainuoja kartu su būgnus mušančiu vokalistu ir trypia pagal žaismingas akordeono melodijas. Visai taip, kaip ir prieš dvylika ar penkiolika metų.