Spički – Poslednij (Charivari Records, 2009)
Kol prisiruošiau įdėmiau paklausyti naujausio Spički albumo, ORE.lt pasirodė pokalbis su jų „generatoriumi“ Slavka: „Poslednij – kaip paskutinis oro įkvėpimas, ir daugiau nebus… Bet bus kažkas kita…“, sakė jis. Ką gi, iš leidėjų „Charivari records“ atsiimsime už pilnavertę albumo promociją. Jie įrodė, kad neketina laikytis jokių stilistinių apribojimų. Kaip ir patys Spički.
Direktorius 2009-04-16
Pastaraisiais metais grupė išgyveno nemažai permainų: vokalistas ir akordeonistas Karienius buvo išvažiavęs gyventi į Rusijos glūdumą (galiausiai sugrįžo), ilgametis bosistas „Grafas“ ilgą laiką dirbo Kijeve, likusieji grupės nariai kūrė ir įkūrė Vilniaus melomanams jau įprastą ir pamėgtą vietą – klubą „Musė“.
Dėmesį atkreipia minimalistinis albumo viršelis, kuriame matyti keli sudegę degtukai. Tikiuosi, tai nesimbolizuoja dabartinės grupės narių vidinės būsenos. Geriausiu Spički albumo viršeliu vis tiek išlieka išlieka prieš 13 metų išleistas debiutas, kurio apipavidalinimui panaudota klasikinių latviškų degtukų „Sport“ etiketė.
Spički niekada nesistengė tilpti į kokį nors stilių. Jau vien pasirinkta pradinė sudėtis – akordeonas-bosas-būgnai – išskyrė juos iš daugybės „gitaruotų“ grupių. Dar vienas akcentas – rusų kalba. Tiesa, vėliau atsirado gitara, tačiau prisidėjo ir dar vienas mušamųjų komplektas, kuriuo groja iš Karelijos atvykęs Kostia, anksčiau dalyvavęs Petrozavodsko grupės Diktator Dubov veikloje.
Po beveik 4 metų išleistas naujasis Spički albumas prasideda dviem provokacijomis: pankrokine „Moteris – ne žmogus“ ir folk-rokine „Aš – ne rusas“. Ironiška „The Flinstones“ garso takelio citata išduoda tikrąją grupės poziciją minėtomis temomis. Jau trečioji kompozicija „Relsy-špaly“ nuneša į pažįstamą Spički pasaulį, kuriame visi įkaušę nuo gyvenimo traukia ilgesingus ir „zaduševnus“ priedainius.
Iš karto aišku – gitara šiame albume užima gerokai svarbesnį vaidmenį nei anksčiau. Vilniaus pankroko mokyklos absolventas Frenkas spinduliuoja visą pluoštą gitaros skambesių. Dviguba mušamųjų baterija nesukelia transo, tačiau leidžia lengviau atsikvėpti būgnininkui Slavkai, panašu, pamėgusiam dainuoti ne tik pritariamuoju vokalu. Paklausius gabalo „Galjucinacija“, „kreivas“ dviejų būgnininkų ritmas maloniai išmušinėja iš rėmų. Tai išlieka ir kitose kompozicijojse. Galima paminėti, kad vienur panaudota regio citata, kitur – dainuojama repo maniera, tačiau Spički netinka stilistiniai apibrėžimai.
Grupė dainuoja: „Ir vėl sakai, kad viskas aplink – šūdas, kad paprasčiausiai neduota gyventi, kad visi aplink kažką kapsto, tampo ir laužo, negali rasti užburto lobio / o mano draugas nešiojasi kišenėje saulę ir spjaudosi vaikščiodamas žvaigždėmis, širdyje skamba varpeliai, o mano draugas taip aiškiai ir skambiai juokiasi, viskuo rimtai stebisi“ – užstringa aktualiai skambantys žodžiai iš „Apie draugą“. Kadangi visi Spički muzikantai jau priartėję ar peržengę Kristaus amžių, tekstuose nagrinėjamos įvairios filosofinės gyvenimo prasmės, tėkmės ir vilties temos. Tiesa, jei nesupranti rusiškai, „Poslednyj“ neteks didelės dalies emocinio užtaiso.
Keista Spički padėtis – Rusijoje juos vadina lietuviais, Lietuvoje – rusais. Faktas, kad ir ten, ir Berlyne, ir Varšuvoje grupė sugeba uždegti vietinius savo liepsna. Todėl nesvarbu, ar tu žaliasis, ar raudonasis, „išeidamas į gatvę, žiūrėk į dangų!“
ORE vertina: 8 iš 10
Nuoroda į apžvalgą – čia