Nadja: Lėtos šalčio gėlės

Edita Šidlauskaitė, 2009-01-15

Kai apšerkšnija žiemos, o tamsiai balti vakarai prailgsta, ieškau ilgų, kaip užmarštis, istorijų. Ir nors šalčio nekenčiu, sąžiningai pripažįstu, kad jo gabumais žaviuosi. Nukreivintos sąmonės žmonėms, minusas, nors ir kuklesnis už pliusą, palieka didesnį įspūdį – Borėjas tai riaumoja, tai pašaipiai švilpauja, speigas stikle kala marmurines gėles, o šviesa skyla kaip ledas, brandindama artėjančius nakties spazmus. Tokio mažaspalvio, stingstančio pasaulio dabar klausausi – šalčiu dvelkiančias istorijas man pasakoja kanadiečių duetas „Nadja“.

2002 metų žiema Toronte, rodos, nebuvo niekuo ypatinga – kaip visuomet siautė sniego pūgos, sutriko eismas, žmonės gydėsi slogas, mūvėjo vilnones kojines ir keiksnojo tamsą. Dauguma jų, lyg sprinteriai, siekė kuo greičiau praslysti pro šį metų laiką – nesidairydami, nesiklausydami, mieguisti. Eksperimentinius ambiento peizažus solo albumuose tapęs multiinstrumentalistas Aidanas Bakeris nuo daugelio skyrėsi pastabumu, jautrumu aplinkai ir klausa. 2002 metais jis įkūrė Nadja – projektą, įgarsinantį sušalusią gamtą, lūžtančią sąmonę, iki skausmo geliantį baltumą ar irimo procesus. Neilgai trukus prie Aidano Bakerio prisijungė bosu grojanti Leah Buckareff.

2003 metais išleistas debiutinis albumas „Touched“ tarsi pramušė ledus. Turbūt nesuklysiu pavadindama „Nadja“ viena našiausių pogrindžio grupių – per penkerius metus grupė išleido penkiolika studijinių ir porą koncertinių albumų bei šešis splitus. (Aidanas Bakeris neapleido ir solo kūrybos – pateikė virš keturiasdešimties CD muzikos ir parašė tris knygas). Vis tik, ilgą „Nadja“ leidinių apžvalgą tenka siaurinti iki trijų, remiantis subjektyviu skoniu atrinktų, albumų. Manau, tai netgi teisinga – klausant projekto kūrybos tinka žvelgti į tuščią, baltą popieriaus lapą.

Veikiami temperatūros bei aplinkos, paviršiai pereina į oksiduotą būklę ir pasidengia irimu – purios rūdys ėda pažeistas vietas. 2003 metais išleistame albume „Corrasion“ įgarsintas rūdijančio metalo girgždesys. Nuo pat pirmosios kompozicijos „Base Fluid“, klausytojo emocijas sekina yrantis drone metal, o kvapui atgauti paliekamos tik smulkios ambiento salelės, virš kurių žuvėdromis klykauja gitaros. Antrajame „You Are As Dust“ iš dūzgiančio rūko išnyra besiblaškantys efemeriški šnabždesiai, vedantys link atkryčio tituliniame „Corrasion“. Čia girdime nuogą, besluoksnę, gėdą prisidengusią tik gitaros ūžesiu, iš lėto… kaip lėtai slenka ledynai… rūdijančią „Nadja“. Per tą laiką „Corrasion“ išaugina grubų crescendo ir pasidengia apsaugine plėve – albumą baigiančiu „Amniotic“. Šis perfūzuotom gitarom tamsą gręžiantis kūrinys apibendrina visą albumą – primityvus gitarų ir boso zirzimas atliepia iš stygų gimstančius paukščių balsus, pasąmonėje brandinamas ambiento atmosferas ir nepriartėjančius optimizmo horizontus.

Žodžiui „optimizmas“ visai ne laikas. Į lietuvių kalbą išverstas pavadinimas fibrodysplasia ossificans progressiva – „progresuojanti kaulėjanti fibrodisplazija“ galbūt kelia atšiauresnius jausmus ir baugina stipriau, negu lotyniškasis variantas. 2005 metų albumas „Body Cage“ kalba apie šią retą genetinę ligą, dėl kurios žaizdų ir sumušimų vietose atsiranda ne minkštas ir jautrus audinys, bet kaulas. Pirmasis albumo kūrinys „Clinodactyl“ pasitinka grėsmingais tonais, tarsi įspėjančiais, jog įsčių vaisiaus chromosomos pakitusios. Ilgainiui gitarų ūžesys įgauna pagreitį, aplimpa daugiasluoksniu ambientu, milijonu neaiškios kilmės garsų ir išauga į nerimstantį, melodingą 21 minutės viesulą. Antrajame kūrinyje „Autosomal“ melodija išblėsta, kala monotoniškas ritmas ir dominuoja kieti rifai, kol galiausiai visus garsus praryja noise beprotystė – kūnas stingsta antrajame skelete. Rami paskutinio kūrinio „Ossification“ įžanga teigia susitaikymą su lemtimi – sukaulėjęs kūnas liudija, jog gyventa ir atsiverta. Rankos laikė pasirinkimą – ar siauros erdvės, siekiant išvengti sužeidimų, ar pažinimas ir kaulinis narvas. Auganti įtampa, noise ir drone chaosas teigia fizinę mirtį, tačiau platūs sintezatorių peizažai ir projektui būdingos paukščiais klykiančios gitaros liudija, jog siela pralaužė kūno kalėjimą.

Sulaukusi kritikos dėl nuotaikų, išraiškos priemonių ir kompozicinių struktūrų statiškumo, 2008 metais išleistu albumu „Desire in Uneasiness“ „Nadja“ stengiasi ištrūkti iš vienodumo spąstų. Pirmąkart tingų ritmą muša ne kompiuteris, o gyvi būgnai – skambesys tampa sodresnis ir turtingesnis. Fūzuota gitara nebeaplimpa tirštais povandeninių garsų sluoksniais, tačiau ambiento vandenynai nesiaurėja. Kūrinyje „Sign-Expressions“ girdime „Nadja“ būdingus besikartojančius muzikinius motyvus ir netikėtų ritmų intarpus. Šie, rodos, išmeta iš rogių, tačiau leitmotyvas skubiai grąžina atgal. Nustebina kūrinyje „Affective Fields“ su mušamaisiais švelniai flirtuojantis „džiazinis“ bosas. Ir tik toli už horizonto girdime drone gaudesį, kuris priartėja tituliniame „Desire in Uneasiness“, atvydamas instrumentų verksmuose ir dantų griežime paslėptą melodiją. Paskutiniame albumo kūrinyje „Deterritorialization“ ramius žiemiškus peizažus išblaško kapotas ritmas, o žemi gitaros ir boso tonai veržiasi aštriomis ledo audromis, nepaisančiomis sienų ir negerbiančiomis svetimų teritorijų. Penki albumo „Desire in Uneasiness“ kūriniai – gaivališki gūsiai, kuriais „Nadja“ skandina žemę į atšiaurų, bet melodingą ambient / drone baltumą.

Pamenu, diena prieš Naujuosius buvo ypatingai šalta. Staiga nenumaldomai užsinorėjau bėgti laukan, panardinti rankas į pusnį ir laukti, kol baltumas sugels ligi skausmo. Pirštai įsmigo kiek giliau į sniegą ir paliečiau kaulu virtusią, bekvapę žemę. Rodos, tą akimirką kažkodėl mylėjau kandantį šaltį, juodai baltą horizonto triukšmą ir lėtą žiemos slinktį. Dabar klausausi projekto „Nadja“ kūrybos ir neatsistebiu tiksliu tos akimirkos įgarsinimu – rankas gelia šalti ambient / drone doom eksperimentai. Bet ši lėta, monotoniška muzika, reikalaujanti kantrybės bei vaizduotės, kiekvieną klausytoją veda prie skirtingų išvadų ir iš atminties kelia įvairiausias sužvarbusias akimirkas.

Vasario 5 d., 21 val. „Nadja“ gros klube „Musė“ (Jakšto g. 9, Vilnius)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *